Auksinio rudens vestuvės. Jomantė ir Robertas, 2018 spalio 13d.

Tądien mes juokėmės, kad net oras išsigando ir nedrįso būti prastu – ką jau ir kalbėti, tikriausiai buvo pats gražiausias praėjusio rudens savaitgalis.

Jomantė ir Robertas, ©  Silvija Mikoliūnienė Photography

Kartais gailiuosi, kad kažko nespėju nufotografuoti. Kartais tenka gailėtis, kad nufotografavus nespėju perkelti nuotraukų į kompiuterį. O dar tada kaip tyčia telefonas su įsimintinomis akimirkomis besidarbuojant restorane įkrenta į sriubos lėkštę. Bet viskam yra savos pamokos – dirbant telefoną padėti kuo toliau, o akimirkas fiksuoti, jomis dalintis – jei nepavyksta skaitmeniniu, tai bent jau pasakojimo formatu.

Taip jau sutapo, kad mūsų su Jomante ir Robertu susipažinimas irgi buvo saldus – prieš gerus trejus metus tą šeštadienį po pirmojo naktinio kepimo vestuvėms Martynas, buvęs šalia ir saugojęs, kad nepritrūkčiau miltų ar kepimo popieriaus, pasikvietė popietės arbatėlei savo draugus. Dažniausiai kepu visko šiek tiek daugiau nei reikia – ir tąkart buvo ne išimtis. O dar didesnis džiaugsmas, kai matai, kad vertėjo – snickerinių keksiukų buvo vos keli, ir kai liko paskutinis – jo norėjo abu – ir Jomantė, ir Robertas. Pasileido kaip vaikai po kiemą pešantis dėl paskutinio kąsnio. Jei būčiau vestuvių fotografas, ko gero, tąkart būtų buvusi viena geriausių mano porų fotosesijų. Nesuvaidinta. Oj, atsiprašau, kokių gi porų, kai paklausiau Martyno ar jie kartu, išgirdau : „nejuokauk, jie tik draugai“. Kartais reikia pritariamai linktelti ir šyptelti – ir štai, žiūrėk, po trejų metų jau renkiesi suknelę ir skaičiuoji kiek torto kilogramų pakaks tų „tik draugų“ meilės šventei.


Jomantė ir Robertas, nuotr. iš asmeninio archyvo

Abu jie pilni tikrovės. Jomantė – visuomet nestinga minčių ir idėjų, žavingos šypsenos, energijos ir nenustygimo vietoje ir taip, nepamirškime pridėti – pakankamai valdinga, kaip ir pridera žavingajai karininkei, vyr. leitenantei. Robertas – atkaklus, kantrus, kryptingas, užkrečiantis vidine ramybe ir tikslo siekimu – tie, kuriems teko lankyti jo treniruotes, neleis sumeluoti. Tai štai ir magiškojo keksiuko paslaptis.

Kai susitikome aptarti desertų meniu, nelėpsiu, buvo eilinio nepasidalijimo – Robertas norėjo šokoladinio su riešutų sviestu arba Snickerinio, o Jomantė – ko nors gaivaus. Svečiams radome kompromisą, o mes vietoj gėlių padovanojome du mini torčiukus – vieną gaivų, kitą Snickers. Regis, tai puiki idėja kitam rytui – kad jaunieji neliktų nuskriausti!

Nuotakos ir jaunikio asmeniniai tortukai
Asmeniniai jaunikio ir jaunosios torčiukai, nuotr. iš asmeninio archyvo

Tai štai, kol nuotraukos neatsidūrė nei sriuboje, nei kokioje kitoje netinkamoje vietoje – kviečiu grožėtis.

P.S. Visuomet stengiuosi suspėti keletą fotografijų padaryti pati, tiesiog telefonu. Bet koks malonumas akims, kai tai daro profesionalas!
@ silvija mikoliūnienė photography

Saldus stalas,  ©  Silvija Mikoliūnienė photography
Vestuvinis tortas,  © Silvija Mikoliūnienė Photography
Saldus stalas,  ©  Silvija Mikoliūnienė Photography
Mini jogurto pyragaičiai,  ©  Silvija Mikoliūnienė Photography